Antroponiminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje

Anotacija

Straipsnyje rašoma apie pirmojo lietuviško psichiatrijos vadovėlio antroponiminius, t. y. iš vardų ir pavardžių kilusius, terminus. Aptariama, kaip antroponimai tampa vientisiniais terminais, kaip pritaikomi prie lietuvių kalbos morfologinės sistemos sudėtinių terminų rūšiniais dėmenimis einantys antroponimai, svarstomas antroponiminių terminų išlikimo dabartinėje psichiatrijos terminijoje klausimas. Nustatyta, kad apeliatyvizacijos procese antroponimų, tapusių rūšiniais dėmenimis, struktūros pasikeitimai yra minimalūs – dažniausiai antroponimai išlaiko oniminę rašybą ir tik iš dalies sulietuvinami, pridedant lietuviškas galūnes prie autentiškų šakninių morfemų po apostrofo arba be jo. Daugiausia struktūros pasikeitimų apeliatyvizacijos procese patiria antroponimai, tapdami vientisiniais terminais. Paprastai jie netenka savo oniminės rašybos ir virsta sudaromaisiais komponentais. Visi vientisiniai antroponiminiai terminai tebevartojami dabartinėje lietuvių psichiatrijos terminijoje dėl jų aiškumo, tarptautiškumo, raiškos kompaktiškumo, o sudėtiniai antroponiminiai terminai dažniausiai sunkiau išlieka dėl abejotino terminiškumo, netikslumo, jais įvardijamų sąvokų nebeaktualumo ar kt., kita vertus, dalis tų terminų nėra psichiatrijos srities. Kai kurie sudėtiniai terminai išliko tik iš dalies – pasikeitė antroponiminio dėmens rašyba arba jo išvis atsisakyta, patikslintas gimininis dėmuo.