Būti ar nebūti „žingeidžiam“

Anotacija

Straipsnyje aptariamas būdvardžio žingeidus, ‑i ir jo vedinių atitikimas bendrinės lietuvių kalbos normoms. Šis XIX a. atsiradęs žodis jau daugiau nei 120 metų taisomas dėl kilmės, morfologijos ir semantikos, laikomas lietuvių kalbos darybos taisyklių neatitinkančiu vertalu iš vokiečių, lenkų ar rusų kalbų. Vis dėlto žingeidus, ‑i tebevartojamas ir turi nemenką giminiškų žodžių būrį. Neretai jo nenormiškumas ginčijamas, daugiausia remiantis tuo, kad siūlomas pakaitas smalsus, ‑i nėra tapačios reikšmės.

Įvertinus būdvardžio žingeidus, ‑imorfologiją, darybą ir semantiką, sinoniminius santykius, apžvelgus norminimo istoriją ir taisymo motyvus, patyrinėjus dabartinę ne tik paties būdvardžio, bet ir su juo darybiškai susijusių žodžių vartoseną, aiškėja, kad priežasčių įsileisti jį į norminę kalbą pakaktų. Tada žingeidus, ‑i bei dažniausiai vartojami jo vediniai žingeidžiai, žingeidumas turėtų atsirasti ir norminamajame Bendrinės lietuvių kalbos žodyne. Šių žodžių žodyniniuose straipsniuose turėtų atsispindėti jų semantinis santykis su būdvardžiu smalsus, ‑i ir pastarojo vediniais, jų reikšmės ir vartosenos skirtumai.