Mokyklos įvaizdis Šalčininkų rajono gyventojų autobiografiniuose pasakojimuose

Anotacija

Šio straipsnio tikslas – pasitelkus sakytinės istorijos metodą, išnagrinėti, kokį vaidmenį Šalčininkų rajono vyresniosios kartos gyventojų autobiografiniuose pasakojimuose turėjo mokykla, koks požiūris į ją vyravo ir kokie praeito amžiaus kultūriniai bei socialiniai aspektai atsispindi nagrinėjamuose naratyvuose.

Tyrimo medžiagą sudaro 2012 ir 2016 metų ekspedicijų į Šalčininkų ir Dieveniškių apylinkes užrašyti vyresniosios kartos gyventojų autobiografiniai pasakojimai. Atlikta analizė išryškino šios temos svarbą ir jautrumą, sunkaus darbo ir karo pavojų nuo mokyklos atitolintų tyrimo dalyvių patirtis ir jų troškimą kitiems perteikti savo išgyvenimus. Pastebėta ir požiūrio į mokyklą kaita: keičiantis gyvenimo sąlygoms, mokyklos lankymas pradėtas suvokti kaip natūralus ir visiems prieinamas reiškinys. Galiausiai analizuoti naratyvai parodė tyrimų dalyvių savivertę: polinkį menkinti bei nuvertinti savo pasiekimus, galimybes ir intelektą arba, priešingai, siekį pabrėžti faktus, įrodančius kitus jų gebėjimus.