Pilypo Ruigio giesmių recepcija: nuo XVIII link XX amžiaus vidurio

Anotacija

Straipsnis skirtas Prūsijos Lietuvos kunigo Pilypo Ruigio (Philipp Ruhig, 1675–1749), vieno produktyviausių XVIII a. lietuvių raštijos kūrėjų, himnodiniam palikimui, tiksliau – jo giesmių recepcijai Prūsijos Lietuvos oficialiuosiuose bažnytiniuose evangelikų liuteronų giesmynuose nuo XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio iki XX a. vidurio. Pasitelkus mūsų dienas pasiekusius pirminius šaltinius, Ruigio išverstos bei sukurtos giesmės, kurios pirmą kartą buvo paskelbtos Jono Berento giesmyne Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû-Knygos (Karaliaučius, 1732), o paskui trauktos ir į vėlesnius, analizuojamos kiekybiniu ir kokybiniu aspektais. Gretinamoji Prūsijos Lietuvos evangelikų liuteronų giesmynų analizė atskleidė, kad Ruigio giesmių skaičius oficialiajame bažnytiniame giesmyne augo laipsniškai: nuo pirmuosiuose vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno leidimuose paskelbtų 9 iki vėlesniuose nusistovėjusių 12 tekstų. Šių giesmių tvarumą liudija tai, kad visos jos tapo stabilia lietuviško oficialiojo giesmyno repertuaro dalimi iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių, t. y. paskutinio Pagerintos giesmių knygos leidimo (Klaipėda, 1936), maža to, dalis jų perimtos į dabartinį evangelikų liuteronų giesmyną Krikščioniškos giesmės (Vilnius, 2007). Analizė taip pat parodė, kad pradedant pirmuoju leidimu šios giesmės buvo daugiau ar mažiau redaguojamos.