Slavų-iranėnų kalbų kontaktai II: sudurtiniai žodžiai su slav. *slav-, *slux- : iran. *śrau ̯a-, *śrauša-, *śrū̆ta- (baltų ir germanų kalbų kontekste)
Anotacija
Straipsnyje pristatomi iranėnų, slavų, baltų ir germanų leksinių ir sintaksinių vienetų su indoeuropietiškos šaknies *k ̑leu ̯- ‘girdėtiʼ, ‘klausyti(s)ʼ refleksais lyginamosios-istorinės analizės rezultatai. Sudurtinių žodžių ir (hipotetiškai) pastoviųjų junginių (ideologinę prasmę turinčių stabiliųjų sintaksinių junginių) su minėtu etimonu sudarymas atskleidžia struktūrinį-semantinį keturių kalbinių kultūrų paralelizmą. Šis paralelizmas išreiškiamas visišku (arba daliniu) lyginamųjų vienetų etimologinės sandaros genetiniu tapatumu ir bendrais kultūrinės semantikos organizavimo standartais, atspindinčiais: 1) šlovės, kaip absoliučios vertybės, sampratą senovės visuomenių moralinių santykių sistemoje (iranėnų, slavų ir germanų kalbose); 2) pirminės „akustinės“ semantikos specializacijos atvejus (slavų ir iranėnų kalbose) reikšmių Verba Dicere (‘šlovintiʼ) ir jų vedinių ‘šlovėʼ, ‘šlovinamasʼ linkme; šis semantinis poslinkis buvo plačiai paplitęs antroponiminių motyvų sistemoje. Daromos išvados dėl palyginamų duomenų struktūrinio ir etimologinio giminingumo ar jų semantinio ir tipologinio panašumo priežasčių
Autorių teisės (c) 2023 Alexander I. Iliadi

Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo–nekomercinio naudojimo 4.0 viešąja licencija.
