Septyniakalbio žodyno (Sieben-Sprachen-Wörterbuch) vokiečių ir lietuvių kalbų vietų pavadinimų (nomina loci) daryba

Anotacija

    Šiame straipsnyje aprašomi vokiečių kalbos vietų pavadinimai (Nomina Loci) ir jų darybos atitikmenys lietuvių kalboje. Tyrimo medžiaga buvo rinkta iš gretiminio septyniakalbio žodyno, kurio rengimą inicijavo karinio administracinio vieneto Oberosto valdžia, o leidinys buvo publikuotas 1918 metais. Atrinktų duomenų pagrindu, kurį iš šaltinyje itrauktų 8OOO lemų sudaro 253 vokiečių kalbos vietų pavadinimai, siekiama išanalizuoti abiejų kalbų nomina loci darybą, palyginti žodyne užfiksuotų vokiečių kalbos vietų pavadinimų ir XX amžiaus pradžiai būdingų lietuviskųjų atitikmenų darybines ypatybes.
    Atliktas tyrimas pristatomas tokia tvarka: pradžioje aptariami vokiečių kalbos vietos pavadinimimai, turint tiksą išsiaiškinti, kokią šios kalbos nomina loci dalį sudaro dūriniai, vediniai ir paprastieji žodžiai. Po to šaltinyje užfiksuoti žodžiai palyginami su lietuviškoje žodyno dalyje esančiais atitikmenimis. Šioje straipsnio dalyje siekiama nustatyti, koks lietuvių kalbos vietų pavadinimų darybos būdas atitinka vokiškuosius kompozitus, derivatus ir simplicijas.
    Iš žodyne užfiksuotų 253 vokiečių kalbos nomina loci daiktavardžių, didžiąją jų dalį sudaro dūriniai ir paprastieji žodžiai, daug mažiau rasta vietų pavadinimų, kuriems būdinga afiksacija.
    Vokiškuosius sudurtinius nomina loci lietuvių kalboje atitinka žodžių junginiai (sintagmos), o paprastieji vietų pavadinimai verčiami į lietuvių kalbą simplicijomis, rečiau - derivatais. Afiksiniai vokiečių kalbos nomina loci dariniai žodyne pateikiami dažniausiai lietuviškais vediniais ar žodžių junginiais.