Labializuotų bendrinės lietuvių kalbos balsių eksperimentinis tyrimas

  • Edita Ledichova
Esminiai žodžiai: koartikuliacija, labializacija, balsio kokybė, alofonas

Anotacija

    Apie labializaciją lietuvių kalbotyroje pradėta kalbėti dar XX a. viduryje. Jau tuomet buvo pastebėta, kad balsiai, atsidūrę šalia lūpinių priebalsių ar balsių, pasižymi kitokiomis akustinėmis ir artikuliacinėmis ypatybėmis. Tačiau jokių išsamių eksperimentų iki šiol nebuvo atlikta, pastebėjimai ir išvados buvo daromos remiantis tik klausa arba nedideliais žvalgomojo pobūdžio tyrimais. Šis darbas – vienas iš pirmųjų bandymų eksperimentinio tyrimo būdu išsiaiškinti labializacijos poveikį lietuvių bendrinės kalbos ilgiesiems ir trumpiesiems balsiams. Labializuotų alofonų kokybinės charakteristikos analizuojamos lyginant natūralių ir dirbtinių žodžių balsių tarimo duomenis su izoliuotai ištartais garsais. Eksperimentinio tyrimo rezultatai rodo, kad ryškiausiai skiriasi labializuotų alofonų trečiosios formantės (F3) duomenys. Antrosios formantės (F2) reikšmių kitimas taip pat labai tendencingas, tačiau labializacijos poveikis užpakalinės ir priešakinės eilės balsiams skirtingas. Mažiausiai labializuoti ir nelabializuoti alofonai skiriasi pirmosios formantės (F1) padėtimi spektre. Formančių F1, F2 ir F3 reikšmių vertinimas atskleidė, kad pagal kompaktiškumą (difuziškumą), bemoliškumą, tonalumą ir įtempimą CpVCp pozicijos alofonai kokybiškai taip pat skiriasi nuo izoliuotai ištartų balsių variantų.

Skyrius
Straipsniai